Turto pripažinimas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe

Teisės normos, reglamentuojančios turto pripažinimą asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019

pigios skyrybos

baigta.lt

 Vienas iš klausimų, kurį teismas privalo išspręsti nutraukdamas santuoką, nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų ji nutraukiama, yra bendro sutuoktinių turto padalijimas (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis).

Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Koks turtas sutuoktiniams priklauso asmeninės, o koks – bendrosios jungtinės nuosavybės teise, spręstina pagal CK 3.88, 3.89 ir kt. sutuoktinių turtinius teisinius santykius reglamentuojančių CK straipsnių normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2013).

Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus atitinkantis turtas. Aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmeninę sutuoktinių nuosavybę, būtina atsižvelgti į CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ši prezumpcija yra įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo.

Tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; kt.). 

Įstatymo nenustatyta prezumpcijos, kad tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, jog konkretus daiktas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatytos fakto, kad tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, leistinos įrodinėjimo priemonės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012; kt.). 

 

Faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais

išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012).

Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartas teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, jog tais atvejais, kai turtas yra įgytas šalims gyvenant santuokoje, preziumuojama, kad toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ši prezumpcija gali būti nuginčyta tik leistinomis priemonėmis, nustatytomis CK 3.89 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašė butą pripažinti jo asmenine nuosavybe, nurodė, kad butą įsigijo iš asmeninių lėšų, kurias jam asmeniškai davė jo motina. Byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 26 d. buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas juridinis faktas – asmeninė nuosavybė. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog į ginčo butą nuosavybės teisė įregistruota atsakovui, įregistruotas juridinis faktas – asmeninė nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog ginčo butas tiek pirkimo–pardavimo sutartyje, tiek viešame registre nurodytas kaip asmeninė atsakovo nuosavybė, jo savininku nurodytas tik atsakovas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta pagrįstais ir konstatuoja, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, jog notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymas. Tai reiškia, kad joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).

Nurodytų bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgdama į šioje nutartyje aptartą teisinį reguliavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad notaro patvirtintoje sutartyje užfiksuotas faktas, jog ginčo butą atsakovas įsigyja asmeninėn nuosavybėn, yra pakankamas įrodymas, kad buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama, kad turtas būtų pripažintas asmenine sutuoktinio nuosavybe.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintos vienos iš būtinųjų sąlygų, leidžiančių pripažinti turtą asmenine sutuoktinio nuosavybe, egzistavimo, t. y. dėl lėšų, už kurias įgytas turtas, priklausymo. Esant ginčui dėl šio turto teisinio režimo nustatymo atsakovas turi pareigą CK 3.89 straipsnio 2 dalyje leistinomis priemonėmis įrodyti, kad ginčo turtas įgytas už jo asmenines lėšas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas įrodinėjo, kad butas įgytas už motinos dovanotas lėšas, šiam faktui įrodyti teikė rašytinius įrodymus – motinos nekilnojamojo turto pardavimo sutarties kopiją, raštelius apie pinigų gavimą, mokėjimo nurodymus dėl ginčo buto pirkimo, sąskaitų išrašus, kasos pajamų orderį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog atsakovo motina tokia pinigų suma disponavo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė nuosekliai teigė, kad ginčo butas buvo įgytas ne iš atsakovo asmeninių, bet iš šalių bendrų lėšų. Kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, mokėjimas už įsigyjamą butą susidėjo iš trijų skirtingų mokėjimų, kurių vienas atliktas iš bendros atsakovo ir jo motinos sąskaitos. Byloje nėra pateiktas šios sąskaitos išrašas, kuris patvirtintų lėšų judėjimą sąskaitoje iki buto įsigijimo, todėl neatmetama ieškovės nurodyta aplinkybė, jog pinigus į šią sąskaitą galėjo įnešti atsakovas, taip pat apskritai nevertinta aplinkybė, jog sąskaita buvo bendra. Pažymėtina, kad byloje pateiktas atsakovo motinos sąskaitos, iš kurios buvo padarytas 2012 m. spalio 25 d. pavedimas už ginčo butą, išrašas taip pat patvirtina tik sąskaitoje buvusių lėšų judėjimą iki 2011 m. lapkričio 28 d. (1 t., b. l. 45), byloje nėra jokių duomenų, kad grynieji pinigai (10 000 Lt, arba 2896,20 Eur) yra asmeninės atsakovo lėšos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su visų lėšų, panaudotų ginčo butui įsigyti, nuosavybe, todėl netinkamai vykdė šios nutarties 31 punkte nurodytas pareigas įrodinėjimo procese, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Parašykite komentarą

Close Menu